Mildos dienoraštisPirmomis kovo dienomis visa Indija nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Visi šventė Holi: spalvų ir pavasario šventę. Iš tiesų, tai indiška Užgavėnių versija. Holi išvakarėse žmonės degina blogio deivę Holiką, taip paminėdami gėrio pergalę prieš blogį, pavasario atėjimą ir žiemos pabaigą.
Jau vakarėja, abu šiek tiek pavargę, tad į mašinų keliamą triukšmą stengiamės per daug nekreipti dėmesio. Jau esame įpratę, kad kelyje labai daug žmonių mums pypina, signalizuoja, mojuoja. Tiesą pasakius, kartais net per daug įkyriai. Ypač, kai kelioms minutėms pamiršta nukelti ranką nuo signalo.
Kelias didelis, mašinų nemažai. Tik labai jau agresyviai tos mašinos šįkart pypsi. Važiuoju sau ramiai priekyje, Dovydas kažkur šiek tiek toliau už manęs. Mus pradeda lenkti baltas prabangus automobilis, o jame sėdinčios moterys pravažiuodamos nenuleidžia akių nuo manęs. Tik tie žvilgsniai šįkart kažkodėl visai nedraugiški.
Tenka pastebėti, kad didžioji dalis žmonių Turkiją žino tik dėl jos kurortinių miestų šalia Viduržemio jūros, su milžiniškais “viskas įskaičiuota” viešbučiais, kuriuose pilna rusų turistų. Žino tik tuos turkus, kurie vietiniuose turguose įkyriai turistams šaukia: „My friend! Very good price!“ ir bando iškišti dar vieną Chanel rankinės kopiją už 25 eurus. Ir yra įsitikinę, kad visi turkai tik ir nori apgauti ir pasipelnyti iš nieko nenutuokiančių, varlinėjančių turistų.
Į pasienį atvažiavome daug vėliau, nei planavome. Nusitiesusi ilga virtinė mašinų, išlipę žmonės stoviniuoja, šnekasi, žvilgčioja į mus, nes labai iškrentame iš konteksto su savo apkrautais dviračiais. Mums nelabai aišku, kokia procedūra ir ką turėtume daryti – juk dviračiais dar niekada nesame kirtę reguliuojamos sienos. Paslapčia tikėjomės, kad nereikės stoti į eilės galą, nes eilė tokia ilga, kad to galo visiškai nesimato.
Dangus buvo apsitraukęs pilkais debesimis. Pasienio punkto pastatai tušti, niekieno nenaudojami. Pakelėje stovėjo keletas vilkikų. O man viduje kirbėjo kažkoks keistas jauduliukas ir pasitenkinimas savimi: jau tuoj įvažiuosime į antrą savo kelionės šalį.
Šeštadienio rytą pramerkus akis, galvoje mintis tik viena: “jau šiandien”. Tiek daug persipynusių emocijų, net sunku jas atskirti. Ir nerimas, ir baimė, ir džiaugsmas. Bėgu iš vieno kambario į kitą. Vis atrodo, kažką pamiršau, kažko dar reikia, kažkas svarbaus nepadaryta.