Vienas baisiausių dalykų, kuriuos esu dariusi gyvenime – tai važiavimas dviračiu Irano gatvėmis. Miestai milžiniški, lyg koks be perstojo knibždantis skruzdėlynas. Plačios gatvės pilnos automobilių. Didžioji dalis jų – jau daug gyvenimo matę, vietinės gamybos. Importuotų, mums gerai žinomų mašinų nedaug. Irane jos neapsakomai brangios, taigi ne daug kas gali tokias sau leisti. Išmetamųjų dujų smarvė riečia nosį ir kutena gerklę.
Kai buvome Tabriz, mūsų draugas Shahin nusprendė nusivesti mus į savo muzikos mokyklą, paklausyti tradicinių iranietiškų instrumentų. Iki mokyklos buvo geras kelio gabalas, taigi nusprendėme važiuoti autobusu. Atlėkėm į stotelę, kur jau susispietę stovėjo žmonės. Autobuso durims atsidarius, jau taikiausi lipti, kai Shahin man sako, jog turiu eiti į autobuso galą. Man reikia lipti per galines duris. Kai Shahin pamatė mano sumišusį žvilgsnį, greitai paaiškino – Irane moterys ir vyrai kartu nevažiuoja!
6:45
Penktadienis. 6.45 Nuskamba žadintuvas. Taip noriu miego, kad negaliu praplėšt akių, bet bijau, kad jeigu to nepadarysiu, vėl užmigsiu. Jeigu pamiegočiau dar 5 minutes, iškart pasidarytų geriau ir tada būtų labai lengva atsikelti. Juk penkios minutės nedaug, nieko nenutiks. Tikrai neužmigsiu… Visaip bandau susitarti pati su savimi… Pasižiūriu į laikrodį – 7. Iš namų išeiti turime 8. Vėliausiai. Kitaip nespėsime.