Kiekvienoje naujoje šalyje mums vis tenka prisitaikyti prie kažkokių naujovių. Ne išimtis ir Indija. Turbūt retas kuris nežino, jog Indija yra antra šalis, turinti daugiausiai gyventojų. Oficialiais duomenimis čia gyvena 1.4 milijardo žmonių. Vietiniai juokiasi, kad čia tik tie, kuriuos pavyko užregistruoti.
Mildos dienoraštisPirmomis kovo dienomis visa Indija nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Visi šventė Holi: spalvų ir pavasario šventę. Iš tiesų, tai indiška Užgavėnių versija. Holi išvakarėse žmonės degina blogio deivę Holiką, taip paminėdami gėrio pergalę prieš blogį, pavasario atėjimą ir žiemos pabaigą.
Vienas baisiausių dalykų, kuriuos esu dariusi gyvenime – tai važiavimas dviračiu Irano gatvėmis. Miestai milžiniški, lyg koks be perstojo knibždantis skruzdėlynas. Plačios gatvės pilnos automobilių. Didžioji dalis jų – jau daug gyvenimo matę, vietinės gamybos. Importuotų, mums gerai žinomų mašinų nedaug. Irane jos neapsakomai brangios, taigi ne daug kas gali tokias sau leisti. Išmetamųjų dujų smarvė riečia nosį ir kutena gerklę.
Jau vakarėja, abu šiek tiek pavargę, tad į mašinų keliamą triukšmą stengiamės per daug nekreipti dėmesio. Jau esame įpratę, kad kelyje labai daug žmonių mums pypina, signalizuoja, mojuoja. Tiesą pasakius, kartais net per daug įkyriai. Ypač, kai kelioms minutėms pamiršta nukelti ranką nuo signalo.
Kelias didelis, mašinų nemažai. Tik labai jau agresyviai tos mašinos šįkart pypsi. Važiuoju sau ramiai priekyje, Dovydas kažkur šiek tiek toliau už manęs. Mus pradeda lenkti baltas prabangus automobilis, o jame sėdinčios moterys pravažiuodamos nenuleidžia akių nuo manęs. Tik tie žvilgsniai šįkart kažkodėl visai nedraugiški.
Tenka pastebėti, kad didžioji dalis žmonių Turkiją žino tik dėl jos kurortinių miestų šalia Viduržemio jūros, su milžiniškais “viskas įskaičiuota” viešbučiais, kuriuose pilna rusų turistų. Žino tik tuos turkus, kurie vietiniuose turguose įkyriai turistams šaukia: „My friend! Very good price!“ ir bando iškišti dar vieną Chanel rankinės kopiją už 25 eurus. Ir yra įsitikinę, kad visi turkai tik ir nori apgauti ir pasipelnyti iš nieko nenutuokiančių, varlinėjančių turistų.
6:45
Penktadienis. 6.45 Nuskamba žadintuvas. Taip noriu miego, kad negaliu praplėšt akių, bet bijau, kad jeigu to nepadarysiu, vėl užmigsiu. Jeigu pamiegočiau dar 5 minutes, iškart pasidarytų geriau ir tada būtų labai lengva atsikelti. Juk penkios minutės nedaug, nieko nenutiks. Tikrai neužmigsiu… Visaip bandau susitarti pati su savimi… Pasižiūriu į laikrodį – 7. Iš namų išeiti turime 8. Vėliausiai. Kitaip nespėsime.
Mašinų srautas tankėjo su kiekvienu kilometru. Ramius gražius keliukus pakeitė stambus trijuostis mašinų pripampęs greitkelis. Sustojome degalinėj minutės pertraukėlei, kad susikauptume ir nusiteiktume tam, kas laukia. Priešaky – apie 35km streso.
Visą dieną beprotiškai karšta. Vakarop pasijuntame labai išvargę: sunku visą dieną važiuoti ant tiesioginės saulės. Jau norėčiau kuo greičiau rasti vietą, kur apsistosime. Ant žemėlapio matome, kad viename miestelyje, kurio linkme važiuojame, yra pažymėtas kempingas. Vakaras šiltas, saulėtas, taigi kempinge pilna šeimų su mažais vaikais, visi laksto, žaidžia, šūkauja, kepa kažką ant grilio, o aplink slampinėja dideli laukiniai šunys, tikėdamiesi gauti bent kokį kąsnelį.