Mildos dienoraštis

---

1979 metais Irane įvyko revoliucija. Revoliucija, atnešusi daugybę pokyčių. 2500 metų trukusi monarchija buvo pakeista religine partija, kuri pakeitė šalies ateitį. Visų pirma, valdžia nusprendė, kad šalis turi būti 100% islamiška ir kiekvienas gyventojas privalo būti musulmonas. Kito pasirinkimo žmonės neturi.  Viešas kitos religijos demonstravimas ir net privatus propagavimas gali būti baudžiamas mirtimi.

 

 

Man įdomiausia dalis šioje istorijoje buvo moterų aprėdai. Musulmonės moterys pagal Koraną, islamo šventąją knygą, privalo nešioti drabužius pilnai dengiančius rankas, kojas ir užpakalį, o galvą užsidengti hidžab (skarele).

Jeigu moteris – gera musulmonė, išeinant į gatvę ji turi užsidėti ir čador. Čador, kurio tiesioginis vertimas iš persų kalbos yra palapinė, tai didelė medžiagos skiautė liečianti žemę, kuria moterys apsivynioja nuo galvos iki kojų, neuždengdamos vien tik veido. 

 

 

Taisyklės dėl tokių musulmoniškų aprėdų taikomos ne tik šalies moterims, bet absoliučiai visoms moterims Irane, net ir turistėms, norinčioms aplankyti šią šalį. Todėl man teko pasukti galvą, kaip pakeisti savo garderobą, kad nesulaužyčiau taisyklių, bet tuo pačiu būtų patogu važiuoti dviračiu. Kad ir ką bemąstytum, nuo hidžab nelabai kur pabėgsi. Daug girdėjome gandų, kad didžiųjų miestų gatvėmis patruliuoja policija, prižiūrinti, kad moterys rengtųsi pagal taisykles. Ir nors patys nematėme tokių įvykių savomis akimis, pakliūti į areštinę Irane tikrai nesinorėtų vien dėl to, kad mano hidžab netinkamai užrištas.

 

 

Man buvo labai įdomu stebėti, kaip skirtingai moterys rengiasi. Mažuose miesteliuose ir kaimeliuose apskritai daug daugiau religingų žmonių, todėl neretai didžioji dalis moterų vaikščiodavo susisukusios į juodas skraistes. Oficialiai tokios drabužių taisyklės yra taikomos tik gatvėje, namuose moterys gali rengtis kaip nori, tačiau tik tada, kai namie yra vien tik šeimos nariai. Buvo kartų, kai mums besisvečiuojant pas šeimą, moterys netgi namuose vaikščiodavo su čador! To priežastis – namuose esantis svetimas vyras – Dovydas. Tokiose šeimose aš irgi negalėdavau nusiimti skaros ar atidengti rankų, kojų. Čia tam, kad šeimos vyrai nežiūrėtų per daug į svetimą moterį. Juk ne tik svetima, dar ir užsienietė. 

 

 

Pradžioje kažkaip galvojau, galbūt tik vyresnės moterys renkasi čador, tačiau pašnekėjus su viena jaunute mergina, teko savo nuomonę keisti. Toji septyniolikmetė pasakojo, kaip jai patinka ir kaip ji gerai jaučiasi nešiodama čadorą. Jai visai nebaisu išeiti į gatvę, nes su čador ji jaučiasi saugi, žino, kad jokie vyrai jos nenužiūrinės. Nelabai žinojau, ką jai pasakyti. Juk nešiojimas čador nebūtinai apsaugos ją nuo piktų žvilgnių. 

 

 

Sutikau ir tokių merginų, kurios užsimeta skaras taip, kad mažiausias vėjo gūsis jas gali lengvai nunešti. Vykome atostogauti su viena iraniečių šeima į Iranui priklausančią Qeshm salą. Šeimos moterys, vos radusios progą, iškart nusimesdavo skaras. Plaukiant laivu ar einant apžiūrinėti slėnių. Atsargiau elgavosi tik kaimeliuose, bet ir tai nukritus skarai nepuldavo iškart jų užsidėti. O apie trumpesnes rankoves ar gausiai atraitotas kelnes aš net nekalbu – joms tai kuo normaliausias dalykas. 

 

 

Tačiau juokingiausia buvo Tehrane. Ten buvome apsistoję pas į pensiją išėjusią mokytoją ir jos sūnų. Vos ižengėme į jos namus, galvojau, kad ji pati mane nurengs ir išlaisvins iš visų rankovių ir skarų. Šahnaz buvo mokytoja, todėl jos aprangos kodas dirbant buvo gan griežtas. Tačiau dabar namuose ji būna marškinėliais trumpomis rankovėmis. Ir tik išeinant kažkur iš namų ji virsta į užmuturiuotą musulmonę. Mums pas ją būnant, kiekvieną kartą prieš jai išbėgant į parduotuvę, ji demonstratyviai ant savo spalvotų naminių kelnių apsimaudavo juodas blizgančias, užsidėdavo juodą blizgantį manto – plonos medžiagos paltuką, dengiantį užpakalį, o tada visaip besistaipydama dėdavos savo hidžab, paploninus balselį sakydama, kad dabar Šahnaz gera musulmonė. Šahnaz apsirengusi taip, kaip pridera. Tai moteriškei humoro jausmo tikrai netrūksta. 

 

Mane dar prieš išvažiuojant į kelionę erzino mintis, kad Irane, apie kurį tiek daug skaičiau ir taip noriu pamatyti, reikės ne tik nešioti skarą, bet dar ir ilgomis rankovėmis būti. Kvailai ir bergždžiai pykau ant tokių šalies taisyklių, kol vieną dieną supratau, kad manęs ten niekas nevaro, kad važiuoju savo noru. Pakeitus požiūrį, viskas pasidarė daug paprasčiau. 

 

 

Dabar prisimenant, manau, kad pirmas porą savaičių buvau gan paranojiška. Netgi stovyklaujant kažkur miške buvo baisu skarą nusiimti – o jeigu kas nors pamatys?.. Tačiau vėliau pradėjau jaustis laisviau. Pradėjau jausti, kada tinkamas metas hidžab nusimesti, o kada vis tik pasilaikyti. Pats skaros nešiojimo būdas irgi kito. Po truputį vis labiau ir labiau ją atlaisvindavau.

 

Daug sutiktų merginų manęs klausdavo, ką aš, užsienietė, manau apie skaros nešiojimą. Visad buvau su jomis atvira – nemačiau didelių problemų su ta skara, juk greit išvažiuosiu iš šalies, ir skaros galėsiu niekada nesidėti. Ir nors mano argumentą jos suprasdavo, matydavau nusivylimą jų akyse. Dabar manau, kad joms tiesiog norėjosi mano palaikymo – juk Irano moterys nuo skarų niekur nepabėgs.

 

 

Šalyje prabuvome tris mėnesius, todėl į kelionės galą gerai perpratau, kada ir kur galiu pasukčiauti. O tiksliau, kiek labai galiu sukčiauti. Didesniuose miestuose ėmiau vis daugiau raitoti kelnes, skarą užsimesdavau tik ant kuodo, palikdama viršugalvį ir kaklą visiškai atvirą. O kai važiuodavome kažkur nuošaliuose kalnuose, spiginant saulei skaros išvis nebesidėjau, tiesiog užsidėdavau kepurę su snapeliu, o skarą visad turėdavau po ranka ir vos tik atvažiavus į miestelį, ją tiesiog užsimesdavau ant kepurės. 

 

 

Nors iš pradžių į skaras žiūrėjau atlaidžiai, ilgainiui jos įgriso. Ir net labai. Tikriausia būtent dėl to ir ėmiau testuoti musulmonų tolerancijos ribas. Irane – daugybė man nepriimtinų ar nepatinkančių tradicijų ir normų, bet ši šalis mane daug kuo sužavėjo – savo gamta, žmonėmis, kurie buvo pasiruošę dėl mūsų padaryti bet ką. Tuo pačiu esu neapsakomai laiminga, kad man nebereikia nešioti skaros ir nebereikia būti užsidangsčiusiai. Džiaugiuos, kad galiu nešiotį patį trumpiausią sijoną, kokį tik galiu rasti arba, kad galiu pajūryje būti su bikiniu, kuris vos dengia. Ir tai visai nereiškia, kad noriu tokius drabužius nešioti. Bet turėti pasirinkimo laisvę rengiantis yra nuostabus dalykas. Nuoširdžiai užjaučiu iranietes merginas, kurios yra įstatymiškai priverstos vilkėti drabužius, kurių visai nenori nešioti. Tikiuosi, kad vieną dieną Irano moterys turės laisvę ir galės rinktis, siaustis hidžab ar ne.