Labirintas tarp Turkijos ir Irano
Turkija-Iranas. Spalio 3
Mildos dienoraštis
Kaip jau įprasta kertant sieną – oras bjaurus. Kas galėjo pagalvoti, kad 45 laipsnių vasaros karščiai vos per naktį gali pasikeisti į niūrų rudenį. Sustojome netoliese sienos kirtimo punkto. Dar kartą pažvelgti į Turkiją ir išgerti paskutinį butelį alaus, kurį vežamės ne tiek ir daug, gal kokius 30 kilometrų. Begurkšnojant, aptarėme Turkijoje patirtus nuotykius ir sutiktus žmones. Negalvojome, kad ši šalis mums taip patiks ir kad užsibūsime Turkijoje net tris mėnesius. Mums bešnekant, oras visai įsismarkavo su perkūnija ir lietumi. Puolėm traukti savo neperšlampamų drabužių ir greitai mynėm paskutinius kelis šimtus metrų iki sienos, tikėdamiesi rasti stogą.
Tokios sumaišties dar nematėme. Kad mašinų pilna – nieko keisto, tačiau galybė žmonių su milžiniškais nešuliais, kurių didžioji dalis tiesiog sudėta į bulvių ar šiukšlių maišus, kiek neįprastas vaizdas akiai. Taigi visų pirma reikia gauti antspaudą iš Turkijos pareigūnų. Nuorodų jokių nesimato, todėl suradę ramesnę vietą, priparkuojam dviračius. Aš lieku jų saugoti, o Dovydas išeina ieškoti, kur gauti tuos antspaudus.
Vos spėjus paduoti pasą, Dovydą pasitinka šiurkštus ir įsakmus tonas:
