Lvovas: unikalus viešasis transportas ir ukrainietiškas svetingumas

Lvovas: unikalus viešasis transportas ir ukrainietiškas svetingumas

Diena Lvov. Gegužės 25

Mildos dienoraštis


Išsimiegoję pagaliau išsiruošėme važiuoti į Lvovą. Susiradome autobuso stotelę, kur jau lūkuriavo keletas žmonių. Galiausiai tolumoje pamatėme atvažiuojantį autobusą – visą tokį seną, braškantį, traškantį.

Autobusas sustojo, atsidarė durys, o ten pilna žmonių. Nepanašu, kad bent vienas iš laukiančiųjų tilptų. Tačiau žmonės greitai susispaudė, pasislinko ir vietos lyg ir atsirado. Norėjome užleisti šeimą su dviem mergaitėmis, papuoštomis didžiuliais baltais kaspinais plaukuose, bet jie mus stūmė gilyn į autobusą ir liepė eiti. Autobusas lėtai pajuda, bandome patogiau įsitaisyti, bet žmonių daug, nėra vietos net pasisukti. Pilnas autobusas visokiausių babyčių, pasidabinusių margaspalvėmis skarutėmis, moterėlių su didžiuliais nešuliais, senukų su tuntais gėlių, apvyniotų kaspinais. Autobusas vis stoja, vieni keleiviai su visom terbom išlipa, kiti, su dar daugiau jų, įlipa. Kažkas pabaksnoja Dovydui į nugarą ir atkiša susuktą krūvelę banknotų ir sumurma kažką panašaus į: vieną bilietą. Abu nustebę susižvalgome. Dovydas paima pinigus, pabaksnoja prieš mus esančiam keleiviui ir perduoda pinigus toliau. Taip ir siunčia, kol pinigai pasiekia vairuotoją. Bet tas žmogus ne vienintelis. Daug kas taip daro! Keisčiausia, kad vairuotojas jokio bilieto neperduoda. Autobusas ne toks jau ir didelis, bet žmonių prisigrūdę tai daugybė. Negi vairuotojas taip akylai visus stebi. Mums tai atrodo kažkokia mistika.

Atvažiuojame į autobusų stotį, šalia milžiniško žiedo. Gausybė mašinų lekia, visi pypina, skuba, geriau einant per perėją nevarlinėti, nes vairuotojai labai jau nekantrūs. Minia žmonių plūsta iš visų įmanomų pusių. Nesitikėjome, kad miestas bus toks gyvas ir zujantis. Susirandame stotelę ir laukiame autobuso, nuvešenčio mus į centrą. Žmonės nekantriai aplinkui trypčioja. Pagaliau atvažiuoja didelis, ilgas autobusas. Einame pas vairuotoją pirkti bilietų, bet sumokėję vėl jokio bilietėlio negauname, taigi tiesiog įsitaisome, radę laisvas vietas. Dairomės aplink, stebime vietinius žmones, žiūrime, kaip keičiasi miestas artėjant link centro, kai staiga kažkas vėl pasiunčia pinigų, kad perduotume vairuotojui. Tik šįkart kupiūra stambi. Nesuprantame, kaip tokia sistema gali veikti. Juk autobusas milžiniškas, o žmonės pinigus siunčia net iš paties autobuso galo. Po poros minučių vėl gauname pinigų – šįkart vairuotojas siunčia grąžą. Vis dar stebėdamiesi, pasiunčiame pinigus atgal ir tikimės, kad jie pasieks teisėtą šeimininką. Man atrodo, į Lvovą buvo verta važiuoti vien dėl šių autobusų, kurie atrodo lyg atskira planeta su savo taisyklėmis.

Lvovas – be galo gražus miestas. Sutvarkytas, išpuoselėtas. Su nesuskaičiuojama galybe bažnyčių ir visokiausių gražių senovinių pastatų.

Prieš įvažiuodami į Ukrainą, susisiekėme su vienu iš Warm Showers host‘ų, gyvenančių Lvove, turėjome pas jį apsistoti. Planams pasikeitus, pasiteiravome, gal turėtų laiko su mumis papietauti, nes mums vistiek būtų smagu su juo susitikti. Andriy patikino mus, kad tikrai ras mums laiko. Ir net pažadėjo pavedžioti po miestą. Tiksliai nežinojome, kada jis galės prie mūsų prisijungti, taigi, išsirinkę kavinę, nuėjome papietauti. Jau beveik buvome sudoroję savo gardų maistą, kai atėjo Andriy. Pasirodo, jis atsiprašė kelioms valandoms iš darbo, kad galėtų su mumis susitikti. Sakė neturintis daug laiko, nes šiuo metu turi labai svarbių darbų, turi užbaigti projektus, taigi, po susitikimo su mumis jam dar teks grįžti į ofisą. Negalėjome patikėti, kad toks užimtas žmogus vistiek nusprendė rasti laiko dviems nepažįstamiems dviratininkams. Kitas akibrokštas buvo, kai Andriy pareiškė, jog vaišina mus pietumis. Ir net nesileido į kalbas, kad patys mokėtume.

Andriy parodė daugybę gražių vietų ir pripasakojo begales įdomių istorijų. Įdomu vaikščioti po miestą su gidu, kuris gali parodyti siaurutes gatveles, papasakoti vietinių prikurtas, seniai pamirštas istorijas. Turbūt pamatėme visas įspūdingiausias Lvovo bažnyčias, nuo kurių grožio net galva susisuko. Barokinės su ovaliais kupolais, lubos neįtikėtino grožio freskomis ištapytos. Gotikinės su įvairiais pokštais bokšteliais, atrodo lyg iš šlapio smėlio supiltos. O bažnyčių vidus auksiniais ornamentais išdabintas, prabanga per kraštus liejasi ir akys raibsta nuo gausos ir neįtikėtino grožio. Miestas paliko neišdildomą įspūdį ir norą grįžti ten dar kartą atidžiau patyrinėti ir pasimėgauti juo.

Apėję miestą dar kartą prisėdome kavinukėje, kur Andriy vėl mus vaišino, šįsyk arbata ir skaniais pyragais. Bandėme išsikovoti galimybę pavaišinti mūsų gidą, bet jis pareiškė, kad mūsų kelionė dar ilga, kad mums dar reikės pinigų, todėl galime net nesivarginti bandyti jį perkalbėti. Dar šiek tiek pabendravę, pasukome skirtingais keliais – Andriy ofiso link, o mes – ieškoti, kaip mums grįžti į to vakaro namus.

Negalėjome sustoti kalbėti apie neįtikėtiną žmonių gerumą. Juk susitikome pirmą kartą, o su mumis buvo elgiamasi lyg su senais gerais draugais. Kiekviena pervažiuota šalis įrodo, kad pasaulis pilnas nuostabių žmonių ir mes esame neįtikėtinai laimingi, galėdami juos sutikti.

Dar kelios nuotraukos iš Lvov:

Vizitas į Lvov

Picture 1 of 8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *