Mildos dienoraštis

---

Kiekvienoje naujoje šalyje mums vis tenka prisitaikyti prie kažkokių naujovių. Ne išimtis ir Indija. Turbūt retas kuris nežino, jog Indija yra antra šalis, turinti daugiausiai gyventojų. Oficialiais duomenimis čia gyvena 1.4 milijardo žmonių. Vietiniai juokiasi, kad čia tik tie, kuriuos pavyko užregistruoti.

Dar prieš atvažiuojant buvome ne vieną kartą perspėti, kad turėtume būti itin budrūs ir labai atsargiai rinktis vietą palapinei. Ir išties rasti tinkamą vietą be galo sunku. Indijoje driekiasi ištisi dirbami laukai, o visur aplink laukus – miesteliai, kaimai, kartais nedidelės gyvenvietės. Kartais visus juos teskiria keletas kilometrų. Netgi tarp kaimų statyti nebūtų saugu, nes žmonės po visas apylinkes gano ožkas ir buivolus, taip per dieną sukardami ne vieną kilometrą. Tikimybė būti atrastiems piemenų tikrai didelė.

Deja, Indijoje labai daug skurdo ir didelė dalis žmonių, gyvena labai (pa)prastai suręstose palapinėse ar tiesiog įsitempę brezentinį stogelį. Dažniausiai vienoje vietoje gyvena bent kelios šeimos. Galbūt dėl saugumo buriasi į mažas bendruomenes. Tokių mažesnių ar didesnių palapinių miestelių pilna visur, ir tikrai nesinorėtų miegoti kažkur netoliese. Labai dažnai mums važiuojant pro tokius palapinių miestelius, vaikai visaip mojuodami bando mus vytis, tiesia rankutes prašydami pinigų.

Ieškodami pietums vietos dažnai nusukame nuo kelio, dairydamiesi kokios ramesnės paunksmės piknikui. Ir kai atrodo, kad jau esame toli nuo kelio, kad niekas mūsų nematys, kad radome puikią vietą – kas nors staiga atsliūkina, net neaišku iš kur, ir atsistoję tiesiog vėpso į mus, net nebandydami apsimesti, kad nori su mumis pabendrauti. Indijoje sunku net dešimt minučių pabūti vieniems, tai ką jau kalbėti apie saugų palaipnės statymą. Būtent todėl palapinę  statėme vos keletą kartų ir visus juos prašėme žmonių, kad leistų tai daryti kažkur jų valdose.

Bet čia jums ne Iranas – žmonės neskuba įsileisti napažįstamųjų į savo namus. Todėl kartą žmonėms pasiūlius klausti kaimelio mokykloje, taip ir padarėm. Pasirodo, visai neblogas variantas. Iš keleto kartų praleistų mokykloje, vos vieną teko statyti palapinę, visus kitus kartus labai greitai mums buvo suorganizuota klasė.

Užtenka prisipūsti čiužinukus, išsitraukti miegmaišius ir jau galim kristi į patalus ilsėtis. Net dėl vakarienės nereikdavo sukt galvos, nes ja būdavo pasirūpinta. Reikėdavo tik atlaikyti krūvos smalsių vaikų klausimų ir selfių ataką. Kartą apsistoję vienoje iš mokyklų sulaukėme tiek žiūrovų, kad net buvo sunku patikėti. Turbūt pusę kaimo buvo atėję į mus pasižiūrėti. Ir seni, ir visai pypliai. Drąsesni kalbino ir fotografavo, kiti iš toliau žiūrėjo. Vienas iš vaikinukų, kiek šnekėjusių angliškai, mums pasakė, kad šio kaimelio žmonės niekada nebuvo matę baltaodžių, kad esame pirmi turistai, užklydę į jų mažyti kaimelį. Kad ir kokie smalsūs visi buvo, mums pasakius, kad norėsime greitai eiti miegoti, visi išsiskirstė. Bet ryte vėl visų sulaukėme vos spėję prasikrapštyti akis. Kai jau galiausiai susiruošėme išvykti, vietiniai dar kartą neatsispyrė pagundai į mus pasižiūrėti ir atėjo mūsų išlydėti.

Ir nors būdami Indijoje radome būdų statyti palapinę, vis tik dažniausiai apsistojame pigiuose svečių namuose. Jų Indijoje tikrai daug. Kainos svyruoja tarp 3 ir 10 eurų už naktį. Tik neapsigaukite, jeigu žadate išleisti dešimt eurų dar nereiškia, kad gausite geresnį kambarį. Ne vieną kartą teko apsistoti mažyčiame priplėkusiame kambaryje, su grotuotu langeliu palubyje. Kur vos pažiūrėjus į lovą kyla mintis, kiek gi žmonių miegojo toje pačioje neskalbtoje patalynėje. Kur vos užmetus akį į vonios kambarį pasidaro aišku, kad niekas jo nevalė jau daug metų ir kur vietoj dušo – kranas, su šalia padėtu kibiru nusiprausimui. Apie karštą vandenį net neverta klausti. Taigi būtent už tokius kambarius mokėdavome dešimt eurų. Kitų variantų paprasčiausiai nebūdavo. Nes tai vienintelė vieta visame mieste apsistoti. Savininkai, puikiai tai suprasdami, tiesiog naudojasi situacija nulupti kuo daugiau.

Ir nors keliaujant Indijoje reikia nuleisti savo kriterijų kartelę, paprastų ir tvarkingų kambarių rasti galima. Reikia tik truputėlį paplanuoti į priekį ir užsisakyti kambarį internetu bent porą dienų prieš. Tai buvo visiškai naujas mūsų kelionės aspektas, nei vienoje šalyje iki Indijos to nedarėme. Bet greitai perpratom, kad norint gauti geresnį ir pigesnį kambarį kito varianto tiesiog neturime – taigi teko prisitaikyti ir pradėti daugiau planuoti.

Šitą dienoraščio įrašą rašau patogiai įsitaisiusi minkštoje, baltoje lovoje. Po karšto dušo. Gražiame ir tvarkingame, geltonai išdažytame kambaryje. Per langą matosi vėjyje linguojančios laibos palmės, milžiniškais žaliais, karpytais lapais, daugybė nematytų medžių, pasidabinusių ryškiais rožiniais žiedais. Už visos žalumos stūkso kalnai. Ne šiaip kokie – o Himalajai. Didingųjų kalnų papėdėje teka Gangas. Vaizdelis tikrai atima žadą. Ir visa tai vos už šešis eurus nakčiai. Dviems.