Mildos dienoraštis

---

Pirmomis kovo dienomis visa Indija nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Visi šventė Holi: spalvų ir pavasario šventę. Iš tiesų, tai indiška Užgavėnių versija. Holi išvakarėse žmonės degina blogio deivę Holiką, taip paminėdami gėrio pergalę prieš blogį, pavasario atėjimą ir žiemos pabaigą.

Tą vakarą linksmybių netrūksta, nes visi šoka, dainuoja, visaip kaip linksminasi. Tačiau tikrosios šėlionės prasideda kitos dienos rytą. Žmonės išeina į gatves apsiginklavę įvairiaspalviais milteliais. Vos ką nors sutikę, žmonės griebia dosnią saują miltelių į ranką ir braukia jais sutiktąjam per žandą, garsiai šaukdamas ‘Happy Holi!’ Sutiktasis be abejo atsilygina tuo pačiu.

Mudu su Dovydu ilgai negalėjome nuspręsti, ar norime toje makalynėje dalyvauti. Daug sutiktų vietinių sakė, kad jie niekad nešvenčia tiesiog gatvėje. Mieliau renkasi uždarus vakarėlius su draugais ir šeima, kur žino, kad nieko blogo jiems nenutiks. Perskaitėm ne vieną straipsnį, sakantį, kad tokią šventę kaip Holi vis tik reiktų išbandyti, tačiau reikia būti labai atsargiems, nes šventės metu šiek tiek nutrūkti nuo socialinių normų yra priimtina.

Daug žmonių geria, daug žmonių vartoja bhang lassi – jogutinį gėrimą, padarytą su marihuanos milteliais. Jauni vaikinai būriuojasi grupelėmis, dažnai apsvaigę, gali lengvai peržengti leistinas ribas. Ir nors perskaitėm daug neigiamų dalykų, smalsumas ir noras viską pamatyti patiems nugalėjo.

Išsiruošėme daug vėliau nei žadėjome – sako, kad geriausia eiti ryte, kai žmonės dar nespėję visko per daug suvartoti. Todėl išėję apie pietus, pradžioje ėjome kiek nedrąsiai. Ypač kai pro mus nuolat skriejo motoroleriai su žmonėmis nuo galvos iki kojų paskendusiais spalvotuose milteliuose.

Pirmasis žmogus, uždėjęs dosnią saują miltelių buvo kavinės, kurioje dažnai pusryčiaudavom, darbuotojas. Buvo itin laimingas, galėjęs pasveikinti turistus Holio proga. Kai jau gavome inicijaciją, nerimas nuslūgo ir spalvotais veidais, drąsiais žingsniais toliau ėjome ieškoti nuotykių. Po gerų penkiolikos minučių, ant mūsų veidų jau nebuvo likę, nei mažiausio lopinėlio be spalvų. Vietiniai pamatę turistus atskubėdavo iš toliausiai, kad tik galėtų mums uždėti dar daugiau spalvų.

Visas miestas paskendęs chaose ir lengvame sąmyšyje. Kas grupelėmis, kas po vieną – žmonių gausybė. Visi pypina ir šaukia, motoroleriai laksto siauromis gatvelėmis. Vaikai besilaistantys vandeniu ir milteliais vikriai nardo visoje sumaištyje. Susitikę draugai vienas kitam negaili spalvotų miltelių ir drebia tiesiai į veidą. Pasižiūrėjus į minią matyti didelis spalvotas miltelių kamuolys virš galvų kybantis ore. Įsisukus į visą veiksmą kartais net nebesupranti, kas ir iš kurios pusės tau šaukia: ar galiu uždėt spalvų, tik truputį, juk Holis.

Taip keletą valandų braunantis per minias zujančiame Udaipur, nuprendėme, kad tokių linksmybių mums jau užteks ir patraukėme viešbučio link. Ir nors buvome perspėti, kad gali kilti nemalonių situacijų, pakeliui į viešbutį aptarinėjome, kokia puiki popietė buvo. Ir nors minios ir visas užesys be galo išvargino, Holio festivalyje sudalyvauti būtina. Bet vienas kartas tokiame renginyje – per akis.

Bet neveltui sakoma – negirk dienos be vakaro. Einant pro vaikų grupelę, apsiginklavusių ne tik spalvomis, bet ir maišeliais su vandeniu, nepavyko išvengti šlapios atakos. Kažkas ėmė mesti vandeniu pripildytus maišelius po kojomis, man pradėjus prašyti, kad liautųsi, viskas lyg ir nurimo. Bet tik trumpam. Dar paėjus kiek toliau, keletas vaikų prisliūkino pakankamai arti ir metė keletą maišelių man į nugarą. Gerokai įsiutusi ir paburnojusi ant jų, galiausiai nusiraminau ir nusprendžiau, kad šlapia nugara negali sugadinti šventės.

Toliau einant gatve, Dovydas dar sustojo kažką nufotkinti, o tuo tarpu aš belūkuriuodama, gavau visą kibirą vandens ant galvos nuo šalia esančio namo stogo. Nustėrus iš nuostabos, kiauriai permirkusi ir visa varvanti, pakėliau akis – ant namo stogo stovėjo kikenantys vaikai su kibiru rankose. Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad moku tiek daug keiksmažodžių.. Buvau tokia pikta, atrodė tuoj sprogsiu nuo to pykčio. Dovydas bandė guosti, bet aš net klausyti nenorėjau. Tuo momentu tikrai galvojau, kad nei kruopelytės tų gerų emocijų neliko iš visos dienos.

 

O tada įvyko tai, kas nuolat nutinka po kažkokių blogų dalykų. Pro šalį važiavęs vyriškis su savo dukra, sustojo prie mūsų, norėdamas uždėti mums spalvų ir palinkėti gero Holio. Buvau tokia pikta, kad paėjau kiek į priekį, kad prie manęs nelįstų. Iš pradžių pasveikinęs Dovydą, galiausiai priėjo ir prie manęs. O tada taip gražiai ir nuoširdžiai paprašė spalvų užtepti ir man, jog vietoj visų pykčių mano veide liko šypsena.