6:45
Penktadienis. 6.45 Nuskamba žadintuvas. Taip noriu miego, kad negaliu praplėšt akių, bet bijau, kad jeigu to nepadarysiu, vėl užmigsiu. Jeigu pamiegočiau dar 5 minutes, iškart pasidarytų geriau ir tada būtų labai lengva atsikelti. Juk penkios minutės nedaug, nieko nenutiks. Tikrai neužmigsiu… Visaip bandau susitarti pati su savimi… Pasižiūriu į laikrodį – 7. Iš namų išeiti turime 8. Vėliausiai. Kitaip nespėsime.
Mašinų srautas tankėjo su kiekvienu kilometru. Ramius gražius keliukus pakeitė stambus trijuostis mašinų pripampęs greitkelis. Sustojome degalinėj minutės pertraukėlei, kad susikauptume ir nusiteiktume tam, kas laukia. Priešaky – apie 35km streso.
Visą dieną beprotiškai karšta. Vakarop pasijuntame labai išvargę: sunku visą dieną važiuoti ant tiesioginės saulės. Jau norėčiau kuo greičiau rasti vietą, kur apsistosime. Ant žemėlapio matome, kad viename miestelyje, kurio linkme važiuojame, yra pažymėtas kempingas. Vakaras šiltas, saulėtas, taigi kempinge pilna šeimų su mažais vaikais, visi laksto, žaidžia, šūkauja, kepa kažką ant grilio, o aplink slampinėja dideli laukiniai šunys, tikėdamiesi gauti bent kokį kąsnelį.
Išsimiegoję pagaliau išsiruošėme važiuoti į Lvovą. Susiradome autobuso stotelę, kur jau lūkuriavo keletas žmonių. Galiausiai tolumoje pamatėme atvažiuojantį autobusą – visą tokį seną, braškantį, traškantį.
Į pasienį atvažiavome daug vėliau, nei planavome. Nusitiesusi ilga virtinė mašinų, išlipę žmonės stoviniuoja, šnekasi, žvilgčioja į mus, nes labai iškrentame iš konteksto su savo apkrautais dviračiais. Mums nelabai aišku, kokia procedūra ir ką turėtume daryti – juk dviračiais dar niekada nesame kirtę reguliuojamos sienos. Paslapčia tikėjomės, kad nereikės stoti į eilės galą, nes eilė tokia ilga, kad to galo visiškai nesimato.
Dangus buvo apsitraukęs pilkais debesimis. Pasienio punkto pastatai tušti, niekieno nenaudojami. Pakelėje stovėjo keletas vilkikų. O man viduje kirbėjo kažkoks keistas jauduliukas ir pasitenkinimas savimi: jau tuoj įvažiuosime į antrą savo kelionės šalį.
Šeštadienio rytą pramerkus akis, galvoje mintis tik viena: “jau šiandien”. Tiek daug persipynusių emocijų, net sunku jas atskirti. Ir nerimas, ir baimė, ir džiaugsmas. Bėgu iš vieno kambario į kitą. Vis atrodo, kažką pamiršau, kažko dar reikia, kažkas svarbaus nepadaryta.
Retas savo noru ryžtųsi žygiui, kurio metu teks atsisakyti elementaraus kasdienio komforto ir būti nusiteikus nuolatiniams išbandymams ir netikėtumams, rašoma mūsų interviu Delfi. Bet mes ryžomės.
Jei jums knietėjo mūsų paklausti, kas paskatino palikti Londoną, kaip ruošėmės šiam gyvenimo nuotykiui, dėl kokių laukiančių išbandymų labiausiai nerimaujame, kur miegosime… Visus atsakymus rasite čia:
Londono lietuviai pasiryžo kvapą gniaužiančiai kelionei – aplink pasaulį mins dviračiais.
Šiandien rytą pradėjom per Vilnių mindami iki Lietuvos Televizijos studijos, kur pirmą kartą patyrėm tiesioginio eterio jaudulį.
„Labas rytas, Lietuva“ laidoje papasakojom, kaip pradėjome minti, kas mūsų laukia kelionėje, ir ką vežamės tuose dideliuse maišuose ant dviračių. Jei žiūrėsit iki galo, Dovydas jums pamojuos! Įrašą rasite paspaudę ant paveikslėlio apačioje.
Mūsų apsilankymas „Labas rytas, Lietuva“ studijoje