Kiekvienoje naujoje šalyje mums vis tenka prisitaikyti prie kažkokių naujovių. Ne išimtis ir Indija. Turbūt retas kuris nežino, jog Indija yra antra šalis, turinti daugiausiai gyventojų. Oficialiais duomenimis čia gyvena 1.4 milijardo žmonių. Vietiniai juokiasi, kad čia tik tie, kuriuos pavyko užregistruoti.
Mildos dienoraštisPirmomis kovo dienomis visa Indija nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Visi šventė Holi: spalvų ir pavasario šventę. Iš tiesų, tai indiška Užgavėnių versija. Holi išvakarėse žmonės degina blogio deivę Holiką, taip paminėdami gėrio pergalę prieš blogį, pavasario atėjimą ir žiemos pabaigą.
Vienas baisiausių dalykų, kuriuos esu dariusi gyvenime – tai važiavimas dviračiu Irano gatvėmis. Miestai milžiniški, lyg koks be perstojo knibždantis skruzdėlynas. Plačios gatvės pilnos automobilių. Didžioji dalis jų – jau daug gyvenimo matę, vietinės gamybos. Importuotų, mums gerai žinomų mašinų nedaug. Irane jos neapsakomai brangios, taigi ne daug kas gali tokias sau leisti. Išmetamųjų dujų smarvė riečia nosį ir kutena gerklę.
Kai buvome Tabriz, mūsų draugas Shahin nusprendė nusivesti mus į savo muzikos mokyklą, paklausyti tradicinių iranietiškų instrumentų. Iki mokyklos buvo geras kelio gabalas, taigi nusprendėme važiuoti autobusu. Atlėkėm į stotelę, kur jau susispietę stovėjo žmonės. Autobuso durims atsidarius, jau taikiausi lipti, kai Shahin man sako, jog turiu eiti į autobuso galą. Man reikia lipti per galines duris. Kai Shahin pamatė mano sumišusį žvilgsnį, greitai paaiškino – Irane moterys ir vyrai kartu nevažiuoja!
Daugiau mūsų kasdienybės, nuotraukų, video ir tekstų rasite mūsų FB puslapyje Now We Cycle ir Instagram.
Jau vakarėja, abu šiek tiek pavargę, tad į mašinų keliamą triukšmą stengiamės per daug nekreipti dėmesio. Jau esame įpratę, kad kelyje labai daug žmonių mums pypina, signalizuoja, mojuoja. Tiesą pasakius, kartais net per daug įkyriai. Ypač, kai kelioms minutėms pamiršta nukelti ranką nuo signalo.
Kelias didelis, mašinų nemažai. Tik labai jau agresyviai tos mašinos šįkart pypsi. Važiuoju sau ramiai priekyje, Dovydas kažkur šiek tiek toliau už manęs. Mus pradeda lenkti baltas prabangus automobilis, o jame sėdinčios moterys pravažiuodamos nenuleidžia akių nuo manęs. Tik tie žvilgsniai šįkart kažkodėl visai nedraugiški.
Visada žinojome, kad tokios kelionės suplanuoti iki smulkmenų neįmanoma. Tiesą pasakius, niekada to ir nenorėjome ir nesistengėme daryti. Taigi kai prieš keletą savaičių supratome, kad atėjo kritinis momentas, kai turėsime apsispręsti, ką daryti su artėjančia žiema ir Himalajų kalnais, į visą tai žiūrėjome labai ramiai.
Pradėję kelionę negalėjome tiksliai apskaičiuoti, kokiu metu pasieksime Tadžikistaną. Žinojome tik tiek, kad pradėti šios kelionės etapą per kalnus turime kuo anksčiau. Tikėjomės, galbūt pavyks ten atsidurti rugsėjį ir pervažiuoti aukštas kalnų perėjas dar iki prasidedant žiemai.
Po keturių mėnesių kelionės įsivažiavome į ritmą, supratome, kad esame gana lėti keliautojai ir mums patinka tyrinėti šalį ir kultūrą, mums patinka bendrauti su vietiniais ir niekur neskubėti. Taigi jeigu laikytumėmės tokio ritmo, Tadžikistane geriausiu atveju būtume lapkričio gale.
Tenka pastebėti, kad didžioji dalis žmonių Turkiją žino tik dėl jos kurortinių miestų šalia Viduržemio jūros, su milžiniškais “viskas įskaičiuota” viešbučiais, kuriuose pilna rusų turistų. Žino tik tuos turkus, kurie vietiniuose turguose įkyriai turistams šaukia: „My friend! Very good price!“ ir bando iškišti dar vieną Chanel rankinės kopiją už 25 eurus. Ir yra įsitikinę, kad visi turkai tik ir nori apgauti ir pasipelnyti iš nieko nenutuokiančių, varlinėjančių turistų.