Atsiminimai iš Irano: eismas

Atsiminimai iš Irano: eismas

Mildos dienoraštis


Vienas baisiausių dalykų, kuriuos esu dariusi gyvenime – tai važiavimas dviračiu Irano gatvėmis. Miestai milžiniški, lyg koks be perstojo knibždantis skruzdėlynas. Plačios gatvės pilnos automobilių. Didžioji dalis jų – jau daug gyvenimo matę, vietinės gamybos. Importuotų, mums gerai žinomų mašinų nedaug. Irane jos neapsakomai brangios, taigi ne daug kas gali tokias sau leisti. Išmetamųjų dujų smarvė riečia nosį ir kutena gerklę.

Jauti, kaip kiekvieną kartą įkvėpus, plaučiai iš lėto prisipildo deguonies sumišusio su išmetamosiomis dujomis. Taip ir norisi nuolatos prisidengti veidą skara. Vargu, ar tai bent kiek padeda, kai oras toks užterštas, bet vistiek nevalingai kyla noras tą daryti. 

Pasižiūrėjus į Irano gatves, man kyla klausimas, kaip žmonės šioje šalyje išsilaiko teises, ar pagal kokius kriterijus juos vertina egzamino metu. Kažkokios taisyklės juk vistiek turi būti.

Tačiau susidaro įspūdis, kad vos gavę vairuotojo pažymėjimą, žmonės iškart pamiršta apie bet kokias esamas kelių eismo taisykles. Pamiršta ne tik taisykles, bet ir stabdžio pedalą. O gal iraniečiai net nežino apie jo egzistavimą? Niekas nestabdo, o tiesiog išlaviruoja tarp kitų skubančių automobilių.

Šalies keliuose tikrai vyksta kova už būvį. Niekas nestoja, kad įleistų iš šalutinio kelio atvažiuojančią mašiną. Jeigu pats nelįsi ir nebandysi, taip ir liksi stovėti ten, kur stovėjęs. Žiūrint iš šono, Irano gatvės man kartais primena animacinius filmukus, kur mašinos sugeba susitraukti ir prasiskverbti pro menkiausią tarpą. Baisiausia, kad automobilių greitis net ir tokiose situacijose išties nemažas. Aš vis dar negaliu žiūrėti, kaip žmonės tiesiog neria į gatvę su į priekį ištiesta ranka. Lyg tai sustabdytų vairuotojus. Bet juk jie niekada nestoja. Pėsčiuosius ir visas kitas kliūtis automobiliai tiesiog apvažiuoja, visos aplinkinės mašinos metasi į šoną, kad tik nereiktų stabdyti. Turiu įtarimą, kad iraniečiams neblogai sekasi sinchroninio sporto varžybose. 

Irane motoroleriai ir motociklai turi išskirtines teises. Jie važiuoja visur, kur tik gali. Nieko nenustebins prieš eismą žvėrišku greičiu atlekiantis motociklas. Jie vikriai nardo tarp zujančių mašinų. Niekada nežinai, iš kurios pusės ar už kokio kampo kas atlėks. Beje, motociklu Irane transportuoti galima viską. Nesvarbu, ar tai būtų milžiniškos dėžės, pritvirtintos ant motociklo galo vos pora plonų virvelių. O gal didelis bidonas, dėžė ir dar kokie keli maišeliai vairuotojo glėbyje. Beje, motociklas Irane yra tikrų tikriausia šeimos transporto priemonė. Neretai pamatysi vyrą už vairo, moterį, pasipuošusia juoda chador, jam už nugaros, o tarp jų dar vaikiuką, o kartais net du. Net jeigu vaikai ir gerokai ūgtelėję – nebėda, vistiek visi tilps jaukiai susiglaudę. 

Tai, kad likai gyvas perėjęs gatvę, dar nereiškia, kad gali atsikvėpti. Motociklistai yra užėmę ne tik gatves, bet ir pėsčiųjų šaligatvius. Kaip jie sugeba landžioti tarp minios žmonių, man yra grynų gryniausia mistika. Nesvarbu, kiek žmonių būtų ant šaligatvio, jie vistiek sugebės kažkaip prasibrauti ir pravažiuoti. Vietiniai taip pripratę dalintis šaligatviu, kad atrodo, net nepastebi priešais atlekiančio motorolerio. 

Prieš kelionę nemažai domėjomės šalimi, skaitėme daug dviratininkų istorijų ir jų patirčių. Labai daug keliautojų giria Iraną – žmonių svetingumą ir draugiškumą, paveldo gausumą ir neišpasakytą grožį. Giria tai, kad šalis dar nesugadinta turistų. Žmonės pasakoja, kad važiuoti dviračiu Irane nelengva ir kartais, gal netgi pavojinga. Tačiau kol pats to nepatiri, suprasti tikrai negali. 

Ne vieną kartą sakiau, kad važiuoti su dviračiu į Iraną niekam nepatarčiau ir kad pati čia su dviračiu grįžti nenorėčiau. Tačiau mūsų Irano nuotykiui atėjus į pabaigą kažkaip suminkštėjau ir nebesu tokia kategoriška. Su dviračiu čia važiuoti nelengva. Šalutinių ramių kelių labai mažai. Per šalį driekiasi keletas pagrindinių, kuriuose eismas beprotiškas. Kelių kokybė irgi ne per labiausiai džiuginanti. Labai dažnai kelkraštis siaurutis, arba išvis tokio nerasta. Tačiau tos apylinkės, kuriose yra mažesnių kelių, tiesiog atima žadą savo grožiu. Nuostabūs aštriaviršūniai kalnai, kur visą dieną tai lėtai kyli aukštyn, tai dideliu greičiu skrieji žemyn. Tuštutėlės tylios dykumos su vos keletu vienišų automobilių. Tokiose vietose labai greitai pasimiršta tas nesibaigiantis mašinų zujimas, dingsta visas pyktis ir galvoje lieka tik viena mintis: kaip gali nenorėt čia grįžti vėl ir vėl?.. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *