690 Lietuvos kilometrų per kaitrą ir sniegą

690 Lietuvos kilometrų per kaitrą ir sniegą

kelione per lietuva infografikas


Mildos dienoraštis

Šeštadienio rytą pramerkus akis, galvoje mintis tik viena: “jau šiandien”. Tiek daug persipynusių emocijų, net sunku jas atskirti. Ir nerimas, ir baimė, ir džiaugsmas. Bėgu iš vieno kambario į kitą. Vis atrodo, kažką pamiršau, kažko dar reikia, kažkas svarbaus nepadaryta.

Užsėdus ant dviračio ir pradėjus sukti pedalus viskas dingsta. Visos baimės išgaruoja. Neberūpi, nei ką galėjai pamiršti, ar ką palikai, džiaugiesi šia akimirka. Akimirka, kuri yra pati svarbiausia.

Įvairiausios emocijos vėl užplūdo, pamačius, kiek daug artimų žmonių atėjo į pajūrį mūsų išlydėti. Sveikina, linki, apkabina. Kas šokoladą ar saldainių dar bando įkišti į mūsų ir taip išsipūtusius krepšius. Visi tiek visko prilinkėjo, kad tų emocijų ilgam keliui užteks. Abu pasijautėme ypatingai mylimi. Esu tikra, tokios kelionės negalima pradėti niekaip kitaip.

Pirmi kilometrai su palyda ir mamos pietumis

Prisijungę dviračiais pirmąjam pusdieniui mano brolis Andrius ir Dovydo tėtis buvo puiki palaikymo komanda. Juokėmės, šnekėjome apie tai, ko mes tikimės iš kelionės, apie šalis ir kultūras, kurias nekantraujame pamatyti. Jų buvimas šalia, atrodo, tik dar labiau mus drąsino, kad tai ką darom, bus nuostabus nuotykis.

(Kartais užtenka būti šalia, nereikia net nieko sakyti.)

Pirmos dienos pradžia buvo ilga ne kilometrais, o emocijomis.

Dovydo mama nustebino mus atlėkusi su šiltais pietumis. Bepigu 30 kilometrų su mašina nulėkti. Papietavę saulutėje, dar kartą atsibučiavome ir išsiskirstėme skirtingomis kryptimis.

Lietuva nepagailėjo gero oro kelionės pradžiai. Saulėta, šilta, mėlynas dangus, pilnas purių debesų. Kaip gera minti per šalį, kurioje taip seniai keliavau. Viskas atrodo lyg ir pažįstama, bet viską matai kažkokiomis kitomis akimis. Kaimo trobos, vienos paprastesnės, kitos įmantriais drožiniais puoštos. Vienos senos, atrodo stipresniam vėjui papūtus ir nugrius, kitos atnaujintos, ryškiausiais geltonais dažais nudažytos. Verda vietinis gyvenimas. Įdomu važiuoti per tokias vietoves – žmonės sveikinasi, moja, smalsauja, kas mes tokie ir kur traukiam. O kaip įdomu matyti žmonių reakcijas! Vieni akis išpučia, kiti rankom burną dengia, kiti sumišę perklausia ar tik kažko nesumaišėm, ar mes tikrai žinom, kur ta Indonezija randasi.

Telsiu Ezeras

Pradėjus kelionę, draugai ir artimieji nusprendė padėti pamažu išvažiuoti į naują mūsų gyvenimo ritmą. Visi kvietė ir laukė mūsų išskėstomis rankomis. Gera buvo visiems pasakoti ir dalintis įspūdžiais, kokia ta Lietuva graži ir kiek daug visko galima joje pamatyti.

Greitai gavome progą išbandyti savo neperšlampamus drabužius – oras subjuro, prasidėjo lietus ir nesibaigiantis stiprus priešpriešinis vėjas. Net jei lietus ir dingdavo, vėjas niekur nesitraukė. Kartais būdavo toks stiprus, kad man kildavo dvejonių, ar tik pėstieji neina greičiau, nei mes minam.

 

Apleista sodyba

Gerokai vakarėjo, mes vis važiavom, lietus tai stiprėjo, tai vėl aprimdavo, o kur miegosim tą naktį, dar nežinojome. Keliukas ramus, mašinų nedaug, karts nuo karto dideliu lanku mus lenkia. Mažos gyvenvietės, didžiausi dirbdami laukai ir pievos, pavienės sodybos, pilnos skalijančių šunų, kurie pasiviję mus nebežino ką daryti, todėl sustoja lyg įbesti ir galiausiai apsisukę parkiucina namo.

Besidairydami tinkamos vietos palapinei, pamatėme sodybą, kiek toliau nuo kelio. Įvažiavimas platus, per dideliais linguojančiais medžiais apsodintą alėją, didžiulė kadais buvus ištaiginga troba, su keletu pagalbinių pastatėlių aplink. Troba didelė, bet sukrypusi ir vietomis gerokai sutręšusi, uždarytom langinėm, kiti langai tiesiog užkalti lentom, pro plyšius matosi apdriskusios užuolaidos. Už namo kiek toliau didžiulis ežeras, ramus, tamsus vanduo, tik lietus ardo stiklinį paviršių. Senas šulinys su surūdijusiu, kiauru kibiru. Visame sklype pilna senų, apsamanojusių vaismedžių. Lyg ir gražu, bet kažkaip labai nejauku. Juk tai kažkieno valdos. Juk tai buvo kažkieno namai. O ir mintys kažkokios keistos ima lįsti į galvą.

Dovydo naujos valdos – apleista pakelės sodyba

Lietus vis stipriau ima pliaupti. Nulipus nuo dviračio, neminant, darosi vis šalčiau. Nedrąsiai einame apžiūrėti valdose esančių pastatų. Jų nemažai ir didelis tvartas, ir malkinė. Net dirbtuvės su senu mediniu varstotu, pilna senų dviračio detalių ir įvairių surūdijusių įrankių mėtosi pakampiais. Vis dar lyja. Vis dar nedrąsu. Bet mintis praleisti visą vakarą palapinėje ar gaminti vakarienę lietuje tikrai nevilioja. Išsirinkę gražiausią obelį, po ja statome palapinę.

Palapinė po obelimi

Nusprendėme, jog vakarą praleisime dirbtuvėse. O kaip gi kitaip… Kol įsikūrėme, apsitvarkėme, visos blogos mintys seniai buvo išgaravusios. Vakaras buvo puikus. Sukirtę sočią vakarienę, pavargę po ilgos dienos, kritome į patalus.

Išaušęs rytas atnešė gražų orą, lietaus debesų lyg nebūta. Tokia idilė aplink. Paukščiai čiulba, palei ramų ežerą prabėgo dvi stirnos. Dar kartą pasigrožėjome sena sodyba, padėkojome šiai vietai ir išvykome savais keliais.

Visą dieną persekiojo mintys apie senas sodybas. Šitiek daug jų Lietuvoje, seniai negyvenamos, niekam nereikalingos.

Dviratininkų Vilnius

 

Besikeičiantys vaizdai, lekiančios mašinos, kaimai, išaugantys į miestus, atvedė mus iki Vilniaus. Kurį aš vėl slapčia įsimylėjau. Tik šįkart jis visai kitoks, nei aš jį prisimenu. Kažkada atrodydavęs be galo didelis ir triukšmingas, dabar lyg susitraukė, pasidarė daug kompaktiškesnis.

Senamiestyje zujantys užsieniečiai tarška įvairiomis kalbomis. Žmonės lyg ir skuba, bet tuo pačiu spėja ir pasimėgauti pagaliau atvykusia saule. O dviratininkų kiek daug! Duodasi po visą miestą, kas skuodžia, kas lėtai išraiškingai mina pedalus. Ir po vieną, ir grupelėmis. Net nuošaliausioj gatvėj gali sutikt. Nuostabus miestas su naujomis erdvėmis ir senomis siauromis gatvelėmis, pilnas žalumos ir gerai nusiteikusių žmonių.

Iš Vilniaus mus išlydėjo miesto Meras Remigijus Šimašius

Dar vienas atsisveikinimas su tėvais Druskininkuose

Ilgai būtumę galėję tyrinėti Vilniaus gražiausias vietas, bet važiuoti tolyn jau labai norėjosi. O ir į Druskininkus skubėjome dar kartą susitikti su mano tėvais. Atrodė, jog pirmą dieną net menkiausių pastangų nereikėjo, dviratis lėkė pats.

 

Tądien susukome virš 90 kilometrų, ir Druskininkus pasiekėme gerokai nusikalę. Rytas kempinge išaušo puikus, todėl gaudėme visus saulės spindulius piknikaudami, ragaudami tėvų atvežtus skanėstus. Kartu praleidome visą dieną, bet laiko vis tiek atrodė maža. Vakarop dar kartą atsisveikinome, patikinome, kad savo sprendimu keliauti ne tik kad nesigailime, bet manome, kad tai bus pats įdomiausias nuotykis, kokį esame patyrę.

Per Dzūkiją link Lenkijos sienos

Keliaudami per Dzūkiją, negalėjome atsigrožėti gamta. Besidriekiantys miškai, atrodo niekada nesibaigs. Važiuoji vis tolyn ir tolyn, o miškas čia pat. Aukšti medžiai užpildantys kiekvieną lopinėlį žemės, pilni gyvybės. Tūkstančiai paukščių nesiliauja čiauškėti. Važiavome daugybe vingiuotų keliukų, einančių per patį miško vidurį, apsupti medžių didybės. Galvojau, jog mažai esu keliavus šioje Lietuvos daly, gal todėl vis ir aikčiojau iš pasigėrėjimo. O gal tiesiog geriau išmokau vertinti tai, ką turime, tai kuo galime didžiuotis.

Kad norime patyrinėti Lietuvą, niekad neabejojome, bet kad susuksim beveik 700 kilometrų, tikrai nesitikėjome. Mūsų kelionė jau gerokai įsibėgėjo, esame visiškai atitrūkę nuo darbų, net ir savaičių dienas jau esame pametę. Tačiau karts nuo karto užplūsta keistas jausmas. Jausmas – kad tuoj viskas baigsis. Toks jausmas, kuris užplūsta dvi dienos iki atostogų pabaigos. Sunku įsivaizduoti, kad dabar tai mūsų gyvenimas. Pilnas nuotykių ir toks nenuspėjamas. Sunku suprasti, kad viską metę, išvykome paskui savo svajones.


Keletas nuotraukų iš Lietuvos:

Milda ir Dovydas

Milda ir Dovydas
Picture 1 of 49

Viena mintis apie “690 Lietuvos kilometrų per kaitrą ir sniegą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *